Skandalas dėl odos kilmės: kodėl prabangos gigantai siekia sušvelninti ES aplinkosaugos normas?
Prancūzijos prabangos prekių koncernui LVMH priklausanti Italijos odos perdirbimo grupė siejama su tiekimo grandine, kuri, nevyriausybinės organizacijos tyrimo duomenimis, gali būti susijusi su miškų naikinimu Paragvajuje. Tuo pat metu įmonės vadovas Briuselyje aktyviai kalba apie išimtis ir palengvinimus pagal ES kovos su miškų naikinimu taisykles.
Tyrime teigiama, kad odos žaliava buvo perkama iš tiekėjų, veikiančių teritorijose, kuriose fiksuojamas miškų virtimas ganyklomis ar dirbama žeme. Tokios kilmės žaliavos rizika ES ypač jautri, nes Bendrija pastaraisiais metais stiprina importo kontrolę, siekdama mažinti savo vartojimo poveikį miškų nykimui pasaulyje.
ES Miškų naikinimo reglamentas numato, kad į Bendrijos rinką neturėtų patekti produktai, susiję su žemės plotais, iškirstais po 2020 metų gruodžio mėnesio. Šis reguliavimas apima kelias žaliavas ir iš jų pagamintus produktus, o odos sektorius dalyje valstybių narių spaudžia siekti, kad odai būtų taikomos platesnės išimtys.
Odos pramonės atstovai argumentuoja, kad oda yra mėsos pramonės šalutinis produktas, todėl pati savaime neskatina miškų kirtimo. Kritikai pabrėžia, kad be aiškaus atsekamumo tokia logika tampa spraga, nes galvijų auginimas yra vienas svarbiausių veiksnių, dėl kurių kai kuriuose regionuose miškai verčiami ganyklomis.
Paragvajuje ypatingą dėmesį kelia Gran Čako regionas, kuriame pastaraisiais metais fiksuojami vieni sparčiausių miškų nykimo tempų Pietų Amerikoje. Tyrime minimos tiekimo grandinės sąsajos su šiuo regionu didina reputacinę ir reguliacinę riziką visoms Europos įmonėms, kurios importuoja žaliavas ar pusgaminius iš teritorijų, kuriose atsekamumas nėra pilnas.
„Jei negalime gauti reikalingos žaliavos, verslas gali sustoti per naktį, nes neturime visos informacijos, kurios reikalaujama atitikčiai“, – sakė Fabrizio Nuti.
Įmonių atstovai viešai nurodo, kad koncerno mastu yra įsipareigojimų iki 2025 metų užkirsti kelią miškų naikinimui ir natūralių ekosistemų konversijai tiek veikloje, tiek tiekimo grandinėse. Vis dėlto tyrėjai tvirtina, kad prekybos duomenys rodo tiekimą ir po įsigijimo laikotarpio, o tai kelia klausimų, ar pereinamieji kontraktai ir likutiniai srautai buvo suvaldyti pakankamai greitai.
Esminė šio ginčo ašis – atsekamumo reikalavimai. Pagal ES taisykles įmonės turi pateikti rizikos vertinimą ir įrodymus apie kilmę, o praktikoje tai reiškia duomenis iki konkrečių ūkių ar bent jau iki skerdyklų, taip pat geografines koordinates ir patikras, kurios leistų įrodyti, kad žaliava nėra susijusi su miškų naikinimu.
Nevyriausybinės organizacijos ir dalis pilietinės visuomenės atstovų įspėja, kad odos išėmimas iš reglamento susilpnintų bendrą ES politikos nuoseklumą. Jų argumentas paprastas: jei mėsa iš galvijų, augintų iškirstose teritorijose, rinkoje būtų ribojama, o oda iš tų pačių galvijų galėtų laisvai patekti į ES, atsirastų akivaizdi reguliacinė spraga.
Europos Komisija artimiausiu metu gali pateikti pasiūlymų dėl taisyklių taikymo apimties ir praktinių įgyvendinimo detalių, todėl diskusijos Briuselyje aštrėja. Verslui tai reiškia būtinybę investuoti į duomenų rinkimą, tiekėjų auditą ir skaitmenines atsekamumo sistemas, o vartotojams – didesnį skaidrumą apie tai, iš kur atkeliauja prabangos prekėse naudojamos medžiagos.
Kontekstas platesnis nei vienas sektorius: Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija yra nurodžiusi, kad didžioji dalis pasaulinio miškų nykimo siejama su žemės ūkio plėtra. Dėl to ES reglamentas laikomas vienu ambicingiausių bandymų per prekybos taisykles mažinti miškų naikinimo ekonomiką, tačiau jo sėkmė priklausys nuo realaus įgyvendinimo ir išimčių masto.
