Tikroji žaliosios energetikos kaina gamtai: naujas projektas kelia didelę įtampą
Žalioji energetika yra svarbi, tačiau ji neturėtų būti plėtojama aplinkos sąskaita. Amazonėje trilijonai litrų vandens užlieja didžiulius atogrąžų miškų plotus – tai siejama su hidroelektrinės energijos gamyba.
Brazilijos valdžia teigia, kad tokie sprendimai esą reikalingi daugumai šalies gyventojų, tačiau vietos bendruomenės ir ypač čiabuviai tam smarkiai priešinasi.
Ar Xingu upę ginančios bendruomenės turi šansų atsilaikyti prieš valdžios ir energetikos sektoriaus interesus?
Diskusijos dėl Belo Monte užtvankos tęsiasi jau dešimtmetį. Tai vienas labiausiai ginčijamų infrastruktūros projektų pasaulyje, sukeliantis aštrias diskusijas ne tik energetikos, bet ir aplinkosaugos bei žmogaus teisių kontekste.
Pagrindinė priešprieša – valdžios siekis didinti elektros gamybą ir aplinkos bei čiabuvių gyvenimo būdo apsaugos poreikis. Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad skirtingos suinteresuotos grupės mato skirtingą ilgalaikę projekto kainą ir naudą.
Užtvanka pastatyta Brazilijoje, Xingu upėje. Žemiau srovės daugelis čiabuvių gyvenviečių šimtmečius gyveno darniai, prisitaikę prie upės ritmo ir miško ekosistemos. Tačiau po projekto įgyvendinimo jų kasdienybė ėmė keistis.
Šiuo metu vyksta įvairūs teisiniai ir aplinkosauginiai ginčai dėl teritorijos išsaugojimo. Ryškiausiai girdimi Volta Grande (Didžiojo vingio) ir vidurinio Xingu baseino čiabuvių balsai – būtent jie teigia, kad pokyčiai upėje tiesiogiai griauna tradicinį pragyvenimą.
Teigiama, kad Belo Monte užtvanka riboja vandens patekimą į teritorijas, kurios įprastai būdavo apsemiamos natūralių sezoninių potvynių metu. Vandens trūkumas žemiau srovės, pasak kritikų, turi akivaizdžių neigiamų pasekmių aplinkai: keičiasi buveinės, mažėja žuvų ištekliai, prastėja vandens kokybė.
Tačiau įtampa kyla ne vien dėl sausros rizikos. Kitas scenarijus – priešingas: dar didesni potvyniai ir masinis miško užliejimas, jei projektas bus plečiamas.
„Conservation Strategy Fund“ analizavo keturis galimus Belo Monte projekto raidos scenarijus. Pirmasis scenarijus – siauriausias ir optimistiškiausias: užtvanka vertinama kaip grynai pramoninis energetikos objektas, o jo įgyvendinimas atrodo techniškai pagrįstas.
Antrasis scenarijus į skaičiavimus įtraukia platesnius kaštus: prarastas turizmo pajamas, mažėjančias žuvų populiacijas, vandens tiekimo ir kokybės pokyčius. Šiuo atveju projektas vis dar laikomas įmanomu, bent iš dalies atsižvelgiant į socialinius ir aplinkos veiksnius.
Vis dėlto organizacija „Survival International“ akcentuoja, kad realybėje vandens trūkumas žemiau srovės gali turėti kur kas skaudesnių pasekmių, nei rodo formalūs skaičiavimai.
Trečias ir ketvirtas scenarijai atskleidžia, kritikų teigimu, pagrindinę projekto „spąstų“ logiką. Viena iš problemų – kad sausuoju sezonu Belo Monte, veikdama kaip atskiras objektas, negalėtų pagaminti pakankamai elektros, kad projektas būtų pelningas. Jei nėra galimybių sukaupti daugiau vandens, atsiranda didelio masto ekonominių nuostolių rizika.
Tai, pasak kritikų, griauna „tvarios, mažo poveikio užtvankos“ įvaizdį, nes finansinis modelis tampa priklausomas nuo papildomų vandens resursų. O tai veda prie kito žingsnio – papildomų užtvankų statybos aukščiau upės.
Naujausiame tyrime „Belo Monte Dam impacts: Protagonism of local people in research and monitoring reveals ecosystem service decay in Amazonian flooded vegetation“, publikuotame leidinyje „Perspectives in Ecology and Conservation“, aprašomas didėjantis susirūpinimas dėl užlietos Amazonės augmenijos ir ekosistemų nykimo.
Siekiant kompensuoti trečio scenarijaus nuostolius, būtų pereinama prie ketvirtojo – numatant statyti „Babaquara (Altamira)“ užtvanką aukščiau Xingu upės. Tuomet užliejimo problema, pasak tyrėjų ir kritikų, išaugtų nepalyginamai.
Skaičiuojama, kad „Babaquara“ tvenkinys užlietų apie 6 140 km² – teritoriją, kuri būtų 14 kartų didesnė nei pirminis Belo Monte rezervuaras. Tai reikštų, kad tai, kas anksčiau buvo laikoma vandens trūkumo problema žemiau srovės, galėtų virsti masinio užliejimo katastrofa aukščiau Xingu upės.
Tokiu atveju būtų apsemta dalis Xingu nacionalinio miško, o vanduo užlietų penkias skirtingas čiabuvių teritorijas: Araweté, Koatinemo, Arara, Kararaô ir Cachoeira Seca.
Situaciją gali apsunkinti ir klimato kaita. Naujesni tyrimai rodo, kad Amazonės upės nuotėkis ateinančiais dešimtmečiais gali sumažėti iki 40 proc. Tai didina neapibrėžtumą, kaip ateityje veiks tokios užtvankos ir kokį spaudimą jos darys ekosistemoms.
Pažadas buvo aiškus: pigi, švari ir atsinaujinanti energija, galinti patenkinti apie 10 proc. Brazilijos poreikių. Tačiau kritikai teigia, kad realybėje kaina – didelė: socialiniai nuostoliai, konfliktai su vietos bendruomenėmis ir ilgalaikė žala unikalioms Amazonės ekosistemoms.
Galiausiai lieka esminis klausimas: ar tokios aukos yra vertos pagamintos elektros?
