Sunku pamiršti akimirką, kai stovi priešais ledyną, kuris slenka tavo link: virš galvos kyla didžiuliai ledo stulpai, nuolat girdėti traškesys, o masė, nors ir nepastebimai lėtai, vis tiek stumiasi pirmyn. Judėjimas per lėtas, kad jį aiškiai pamatytum realiuoju laiku, tačiau kitą dieną pokytis jau akivaizdus.

Vienas iš mūsų (Haroldas) tai patyrė 2012 m. per lauko tyrimus „Nathorstbreen“ ledyno teritorijoje Arkties Svalbardo salyne. Tuo metu ledynas judėjo daugiau nei 10 metrų per parą.

Tokie susidūrimai – reti. Dauguma pasaulio ledynų, šylant klimatui, sparčiai traukiasi, o tūkstančiai jų, tikėtina, per artimiausius kelis dešimtmečius išnyks visai.

Vis dėlto nedidelė ledynų dalis elgiasi priešingai: po ilgo sąstingio ir atsitraukimo jie kartais staiga paspartėja ir ima slinkti pirmyn mėnesius ar net metus. Šis reiškinys vadinamas ledynų „šuoliais“ (angl. glacier surging) ir jau seniai glumina mokslininkus.

Gali pasirodyti viliojanti mintis, kad į priekį slenkantis ledas tarsi paneigia niūrų vaizdą apie nykstančius ledynus, tačiau iš tiesų yra priešingai. Tokie šuoliai gali paspartinti ledo netektį, padidinti ledynų pažeidžiamumą klimato kaitai ir sukurti rimtų pavojų žmonėms, gyvenantiems žemiau ledynų esančiuose slėniuose.

Neseniai paskelbėme pasaulinį tyrimą, apėmusį daugiau nei 3 000 šuoliuojančių ledynų, siekdami išsiaiškinti, kas lemia tokį jų judėjimą. Taip pat pirmą kartą apibendrinome, kokius pavojus sukelia šie ledynai, ir kaip šuolius veikia klimato kaita.

Kodėl kai kurie ledynai „šuoliuoja“

Šuolio metu ledynas iš lėto slinkimo pereina prie dešimčių metrų per parą greičio – kartais vos per kelias savaites. Sparčiausioje fazėje ledas gali tekėti daugiau nei 60 metrų per dieną; paprastai ši fazė trunka metus ar ilgiau, nors kai kurie ledynai šuoliavo net iki 20 metų. Grįžimas į lėtesnį judėjimą ar net sąstingį kartais įvyksta staiga per kelias dienas, o kartais – palaipsniui per kelerius metus.

„Nathorstbreen“ savo šuolio metu, prasidėjusiame 2008 m., per maždaug dešimtmetį įspūdingai pasistūmėjo daugiau nei 15 kilometrų ir per kelerius metus iš esmės pakeitė visą kraštovaizdį.

Manoma, kad šuolio pradžią lemia pokyčiai po ledynu. Šuoliams būdinguose ledynuose tirpsmo vanduo ne visada iškart nuteka, o kaupiasi ledyno apačioje. Tai sumažina trintį tarp ledo ir pagrindo, todėl ledynui lengviau slysti ir jis ima judėti greičiau.

Kai šis vanduo galiausiai nuteka, ledynas vėl sulėtėja. Kai kuriems ledynams būdingi pasikartojantys šuoliai, kuriuos skiria metų ar net dešimtmečių trukmės lėto tekėjimo laikotarpiai, tačiau tiksliai prognozuoti, kada prasidės kitas šuolis, yra sudėtinga.

Pasauliniai šuoliuojančių ledynų „karštieji taškai“

Mūsų tyrimas rodo, kad bent 3 000 ledynų bent kartą yra patyrę šuolį. Tai sudaro tik apie 1 % visų pasaulio ledynų, tačiau jie dažnai būna dideli, todėl apima maždaug 16 % viso pasaulinio ledynų ploto.

Ypač išsiskiria tai, kad tokie ledynai sutelkti tankiomis geografinėmis grupėmis Arktyje, Himalajuose ir kituose aukštuose Azijos kalnynuose bei Anduose, tačiau daugelyje kitų regionų jų beveik nėra. Tai pirmiausia lemia klimatas: šuoliai paprastai neįvyksta ten, kur sąlygos dabar per šiltos (pavyzdžiui, Europos Alpėse ar žemyninėje Skandinavijoje) arba per šaltos ir sausos (pavyzdžiui, Antarktidoje).

Taip pat svarbūs ir kiti veiksniai, tokie kaip ledyno dydis bei jį supanti geologinė sandara – jie padeda paaiškinti, kodėl viename regione vieni ledynai šuoliuoja, o kiti – ne.

Kai kurie „karštieji taškai“ yra apgyvendintose teritorijose, kur šuoliuojantys ledynai gali tapti realiu pavojumi. Į priekį slenkantis ledas gali užkloti infrastruktūrą ir dirbamus laukus, o taip pat užtvenkti upes ir suformuoti pavojingus ežerus. Kai ledo užtvara neatlaiko, vanduo gali staiga prasiveržti ir sukelti niokojančius potvynius.

Karokoramo kalnyne „Shisper“ ledyno šuolis suformavo nestabilų ežerą, kuris 2019–2022 m. kelis kartus ištuštėjo. Tai padarė didelės žalos Karokoramo greitkeliui – svarbiai jungčiai tarp Pakistano ir Kinijos.

Greitai judantis ledas suformuoja gilias properšas, todėl kelionės tampa pavojingesnės tokiuose regionuose kaip Svalbardas, kur ledynai neretai atstoja „greitkelius“ tarp atokių gyvenviečių. Šuoliai taip pat trikdo turizmą ir laisvalaikio veiklas, pavyzdžiui, kai alpinistai ledynais artėja prie viršūnių. Kai šuoliuojantis ledynas pasiekia jūrą, per trumpą laiką gali atsiskirti daug ledkalnių, o tai kelia riziką laivybai ir turizmo veiklai.

Kaip šuoliai keičiasi šylant klimatui

Klimato šiltėjimas jau dabar keičia tai, kaip ir kada ledynai patiria šuolius. Vienuose regionuose šuoliai darosi dažnesni, kituose – retėja, nes ledynai plonėja ir praranda masę, reikalingą „užsikrauti“ iki šuolio.

Taip pat nustatyta, kad gausūs lietūs, intensyvūs tirpsmo laikotarpiai ar kiti ekstremalūs orų reiškiniai gali išprovokuoti šuolius anksčiau, nei buvo tikėtasi. Šylant klimatui šie veiksniai gali tapti dar reikšmingesni.

Visa tai rodo, kad ledynų šuoliai tampa vis mažiau nuspėjami. Kai kuriuose regionuose, pasauliui šylant, jų gali mažėti, o kituose – daugėti. Įmanoma ir tai, kad šuolius gali pradėti patirti ledynai, kurie anksčiau niekada to nebuvo darę, net ir tose vietovėse, kur iki šiol nėra fiksuotų istorinių šuolių – pavyzdžiui, sparčiai šylančiame Antarktidos pusiasalyje.

Šuoliuojantys ledynai primena, kad ledas ne visada reaguoja į šiltėjimą paprastai ir nuspėjamai. Suprasti šias išimtis ir valdyti jų keliamas grėsmes yra itin svarbu sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.