Pastaraisiais metais „dropshipping“ modelis tapo viena populiariausių el. prekybos formų. Verslininkas sukuria el. parduotuvę, priima užsakymus iš klientų, tačiau pats prekių nesandėliuoja ir nesiunčia – jas tiesiogiai iš trečiosios šalies, pavyzdžiui, Kinijos, išsiunčia tiekėjas.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad toks verslas tėra tarpininkavimas. Tačiau PVM požiūriu situacija dažnai yra kur kas sudėtingesnė.
Nuo 2021 m. liepos 1 d. Europos Sąjungoje taikoma importo schema (IOSS), skirta nuotolinei prekybai iš trečiųjų šalių importuojamomis prekėmis. Ji taikoma tada, kai prekės siunčiamos iš ne ES valstybės galutiniam vartotojui Europos Sąjungoje, o siuntos vertė neviršija 150 eurų.
Tokiu atveju PVM turi būti sumokamas pirkimo metu, jį surenka pardavėjas, o ne muitinė importo metu. Jeigu pardavėjas yra užsiregistravęs IOSS sistemoje, jis apskaičiuoja ir surenka PVM pagal tos valstybės narės, į kurią siunčiamos prekės, tarifą. Surinktas mokestis deklaruojamas ir sumokamas per IOSS sistemą.
Tai leidžia išvengti situacijos, kai klientas turi papildomai mokėti PVM ir muitinės tarpininkavimo mokesčius atsiimdamas siuntą. Tačiau jei pardavėjas IOSS sistemoje nesiregistruoja, importo PVM prievolė tenka pačiam pirkėjui – jis moka PVM muitinei arba per kurjerį.
Esminis klausimas „dropshipping“ atveju – kas laikomas prekių tiekėju PVM tikslais. Pagal galiojančias taisykles, jei apmokestinamasis asmuo per savo elektroninę sąsają, el. parduotuvę, platformą ar kitą sistemą, sudaro sąlygas parduoti prekes, kurios importuojamos iš trečiųjų šalių ir kurių vertė neviršija 150 eurų, laikoma, kad jis pats tas prekes gavo ir pardavė.
Kitaip tariant, PVM prasme el. parduotuvė tampa faktiniu tiekėju, net jei fiziškai prekių neliečia.
Tai reiškia, kad sandoris tarsi „padalijamas“ į dvi dalis: pirmiausia laikoma, kad tiekėjas iš trečiosios šalies parduoda prekes el. parduotuvei, o tuomet – kad el. parduotuvė parduoda jas galutiniam klientui. Būtent šis antrasis tiekimas yra reikšmingas PVM požiūriu, ir už jį atsako el. parduotuvės savininkas.
Ne kiekviena interneto svetainė bus laikoma tiekėju. Jei platforma tik apdoroja mokėjimus, talpina reklamą ar nukreipia klientus į kitą svetainę, kur vyksta tikrasis pardavimas, ji nelaikoma prekių tiekėju.
Tačiau jei klientas gali pasirinkti prekę, atsiskaityti ir sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį pačioje el. parduotuvėje, tokia veikla paprastai laikoma sąlygų sudarymu tiekti prekes, o tai reiškia ir PVM prievolių perėmimą.
Lietuvoje įsisteigęs pardavėjas, kuris per savo el. parduotuvę parduoda iki 150 eurų vertės prekes Lietuvos klientams, o jos siunčiamos tiesiai iš, pavyzdžiui, Kinijos, turėtų registruotis IOSS sistemoje Lietuvoje.
Tokiu atveju jis privalo apskaičiuoti lietuvišką PVM, jį surinkti iš pirkėjo ir deklaruoti. Importo metu muitinėje turi būti nurodytas IOSS kodas, kad PVM nebūtų reikalaujama sumokėti antrą kartą.
Jei siuntos vertė viršija 150 eurų, IOSS schema netaikoma. Tokiu atveju PVM turi būti sumokėtas importo metu, o formalumus paprastai tvarko muitinės tarpininkas ar kurjerių bendrovė.
Svarbu suprasti, kad „dropshipping“ modelio pavadinimas savaime neatleidžia nuo mokestinių prievolių. Mokesčių administratorius vertina ne tai, kaip verslas save apibūdina, o realią sandorio struktūrą – kas nustato kainą, kas priima užsakymą, kas valdo mokėjimo procesą ir kokios sąlygos taikomos klientui. Jei šias funkcijas atlieka el. parduotuvės savininkas, jis labai tikėtina bus laikomas tiekėju.
Todėl kiekvienas, vykdantis prekybą per el. parduotuvę ir bendradarbiaujantis su trečiųjų šalių tiekėjais, turėtų atidžiai įvertinti savo veiklos modelį. Net ir tais atvejais, kai prekės niekada fiziškai nepatenka į pardavėjo rankas, PVM prievolės gali būti visiškai jo atsakomybė.
