„Tai mažas žingsnis žmogui, bet milžiniškas šuolis žmonijai“, – 1969 m. liepos 21 d. Mėnulyje ištarė „Apollo 11“ misijai vadovavęs Neilas Armstrongas. Tą akimirką žmonijos istorija simboliškai ir tiesiogine prasme peržengė į naują etapą – ne tik kosmoso užkariavimo, bet ir technologinių galimybių ribų plėtimo.

Po kelių dešimtmečių skrydžiai į kosmosą pasauliniu mastu pamažu nustojo stebinti: vystosi kosminis turizmas, rengiamos komercinės misijos, o bepilotės programos ir palydovų iškėlimai į orbitą tapo beveik kasdienybe.

Vis dėlto Mėnulis kol kas išlieka ambicingesniu tikslu – bent jau šiandien. Tačiau tai gali greitai pasikeisti.

Nors žmonių sugrįžimo į Mėnulį dar teks palaukti – pagal naujausius „NASA“ planus mažiausiai iki 2028 m. – naujas pilotuojamų Mėnulio misijų etapas jau tapo realybe. Sėkmingas „SLS“ raketos startas, vykdant „Artemis 2“ misiją, priartino prie pirmojo nusileidimo Žemės palydove XXI amžiuje. Šįkart aplinkybės visiškai kitokios nei praėjusio amžiaus lenktynėse – ir kalba ne vien apie technologijų pažangą.

„Apollo“ programos tikslas buvo paprastas ir aiškus: nusiųsti žmones į Mėnulį ir saugiai pargabenti juos atgal į Žemę. Tai pavyko per aštuonerius metus nuo pirmojo skrydžio į kosmosą, kurį įvykdė Sovietų Sąjunga. Šaltojo karo kontekste Jungtinės Valstijos siekė pademonstruoti pranašumą – žengti dar vieną žingsnį į priekį, tiesiogine prasme jį atlikdamos Mėnulyje.

Iš viso žmogus Mėnulyje stovėjo šešis kartus. Buvo imami uolienų mėginiai, atliekami eksperimentai, bandoma įranga. Per daugiau kaip 50 metų nuo paskutinės misijos Mėnulis iš Žemės jau ištirtas itin detaliai – tai padėjo daugybė bepilocių misijų. Tad kam grįžti?

Šiandien Mėnulis nebėra vien tik ambicijų simbolis. Nors varžybos, kas ten pasirodys pirmas, vis dar tęsiasi – daugiausia tarp JAV ir Kinijos – žaidimas vyksta dėl kito dalyko. Žmonija pradėjo žvelgti į Mėnulį pragmatiškai: kaip galima išnaudoti jo erdvę, išteklius ir padėtį Saulės sistemoje.

Pilotinė Mėnulio tyrinėjimo programa ateityje gali prisidėti prie elementų, kurių Žemėje trūksta, gavybos. Ypač dažnai minimas ten plačiai aptinkamas helio izotopas helis-3, galintis iš esmės pakeisti energetiką. Teigiama, kad tai galėtų būti tinkamas kuras branduolinėms elektrinėms: tokios reakcijos duotų didelį energijos kiekį, o radioaktyviųjų atliekų problema būtų gerokai mažesnė. Be to, helis-3 minimas ir kaip potencialiai svarbi žaliava kvantinių kompiuterių gamybai.

Nors šio izotopo gavybai, kaip ir Mėnulyje randamų retųjų žemių metalų panaudojimui, reikėtų rimtos infrastruktūros, norinčiųjų nestinga. Viena iš tokių iniciatyvų – įmonė „Intelune“, kurią, be kitų, įkūrė „Apollo 17“ misijos dalyvis, geologas Harrisonas „Jackas“ Schmittas. Mėnulyje jis praleido tris dienas, tyrinėdamas paviršių. Įmonė skaičiuoja, kad vienas kilogramas helio-3 šiuo metu galėtų kainuoti apie 18,4 mln. eurų, o tai reikštų milžinišką – milijardinės vertės – potencialią rinką. Pramoninės gavybos misijos galėtų tapti ekonomiškai patrauklios, ypač dėl to, kad kosminių startų kaštai mažėja. Pačių medžiagų pargabenimas ateityje galėtų vykti ir be žmogaus dalyvavimo.

Kitas svarbus etapas – bazių statyba Mėnulyje. „NASA“ siekia, kad šiame amžiuje žmogus ten galėtų praleisti daugiau laiko nei praėjusiame. Tokios bazės būtų skirtos moksliniams tyrimams, įskaitant eksperimentus mažos gravitacijos sąlygomis.

Vandens buvimas Mėnulyje atveria galimybes išgauti vandenilį ir deguonį. Tai svarbu ne tik astronautų išgyvenimui, bet ir raketinio kuro gamybai vietoje. Sąlygos žmogui ten itin sudėtingos: dideli temperatūrų svyravimai, pavojingos Mėnulio dulkės. Vienas iš „Artemis“ programos tikslų – išbandyti tokioms sąlygoms pritaikytą įrangą ir skafandrus.

Vis dėlto Mėnulio bazės ilgainiui turėtų tapti tik tarpine stotele.

„Giliai tikiu, kad Mėnulis taps nauju žmonijos žemynu. Labai dažnai girdžiu nuomonę, kad tai pašėlusi vizija ir tolima ateitis. Tačiau žiūrint į tai, kad jau turime sutarčių su įmonėmis, kurios investuoja į Mėnulį, Mėnulio ekonomika vystysis dinamiškai“, – yra sakęs Lenkijos bendrovės „Scanway“ vadovas Jędrzejus Kowalewskis, kurio įmonė planuoja kartografuoti žaliavas Žemės palydovo paviršiuje.

Amerikiečių ambicijos siekia dar toliau – iki Marso. Šiame plane Mėnulis galėtų atlikti „persėdimo stoties“ vaidmenį. Jei žmonija išmoktų Mėnulyje gaminti raketinį kurą ir funkcionuoti mažesnės gravitacijos sąlygomis, būtų paprasčiau startuoti ir leistis Raudonosios planetos paviršiuje.

Marsietiškų kolonijų idėją ilgą laiką garsiai skatino ir „SpaceX“ įkūrėjas Elonas Muskas, kurio raketos kone kasdien kelia krovinius į kosmosą ir tarnauja pilotuojamoms misijoms. Vis dėlto šių metų vasarį jis pakeitė poziciją, pareikšdamas, kad labiau nori sutelkti dėmesį į Mėnulį.

„SpaceX“ susitelkia į savarankiškai augančio miesto Mėnulyje kūrimą – potencialiai tai galime pasiekti per mažiau nei 10 metų, kai tuo tarpu Marse tai užtruktų daugiau nei 20 metų“, – yra teigęs jis, planuodamas pirmąją bepilotę misiją kitais metais, o ateityje – Mėnulio miestelio vystymą.

Vis garsiau kalbama ir apie duomenų centrų kūrimą Mėnulyje. Vis dėlto realistiškesniu scenarijumi laikoma Žemės orbita – Mėnulyje kaštai būtų milžiniški, o ryšio vėlavimo rizika didelė.

JAV prezidento Johno F. Kennedy žodžiai iš garsios 1962 m. kalbos Hiustone – „Tai iššūkis, kurį esame pasiruošę priimti, kurio nenorime atidėti ir kurį ketiname laimėti, kaip ir kitus“ – šiandien vėl skamba itin aktualiai. „Artemis II“ misija – tai tik bandymas prieš pakartotinį nusileidimą Mėnulyje. Tačiau be jo nepavyks žengti tolesnių tyrinėjimo žingsnių, o vėliau – ir Mėnulio išteklių panaudojimo. Visa tai vis plačiau atveria duris sparčiai brangstančiam kosmoso sektoriui.

Paulina Błaziak