Pasaulinė energetikos rinka išgyvena vieną nestabiliausių laikotarpių per kelis dešimtmečius. Po vasario 28 d. JAV ir Izraelio smūgių Iranui konfliktas Artimuosiuose Rytuose išsiplėtė ir, panašu, gali užsitęsti.
Iš pradžių kaip tikslinė karinė operacija prasidėję veiksmai greitai peraugo į tiesioginę konfrontaciją, turinčią reikšmingų pasekmių pasaulio ekonomikai.
Remiantis Irano valstybinės žiniasklaidos teiginiais ir regioniniais pranešimais, Irano Islamo revoliucijos gvardijos korpusas (IRGC) esą pasirinko „energetinio šantažo“ strategiją. Ja siekiama priversti tarptautinę bendruomenę daryti spaudimą JAV ir Izraeliui nutraukti atakas, mainais siūlant energetinį stabilumą.
Grasinimas, kad naftos kaina gali šoktelėti iki 200 JAV dolerių už barelį, pirmą kartą nuskambėjo netrukus po konflikto pradžios. Kovo 1 d., sekmadienį, vienas aukšto rango IRGC atstovas pareiškė, jog, jei tęsis „bailūs, nežmoniški veiksmai“, pasaulis turi ruoštis didžiuliam kainų šuoliui – net iki 200 JAV dolerių už barelį.
Nuo tada ši retorika tapo vienu pagrindinių Teherano komunikacijos elementų. Dar šį trečiadienį Irano karinės vadavietės „Khatam al-Anbiya“ atstovas Ebrahim Zolfaqari valstybinei žiniasklaidai sakė:
Taip pat skaitykite:
„Ruoškitės, kad naftos barelis kainuos 200 dolerių, nes naftos kaina priklauso nuo regiono saugumo, kurį jūs destabilizavote“, – teigė Ebrahim Zolfaqari.
Irano taktika: trikdyti tiekimą
Dabartinė IRGC strategija remiasi siekiu „internacionalizuoti“ konflikto kainą. Trikdydamas beveik 20% pasaulio naftos ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) srautą per Hormūzo sąsiaurį, Iranas bando įtraukti į krizę ir pasaulio ekonomiką.
Dėl šios priežasties IRGC taikiniu tampa ir neutralių šalių laivai, įskaitant plaukiojančius su Tailando, Japonijos, Maršalo Salų ir kitų valstybių vėliavomis.
Energetikos analitikų vertinimu, tokie trikdžiai turėtų didinti vidaus politinį spaudimą Vakarų valstybėse, kad šios galiausiai stumtų JAV ir Izraelį atsitraukti nuo karinių veiksmų, mainais už energijos tiekimo stabilumą.
Smogdamas šalims, kurios tiesiogiai nepuolė Irano, Teheranas siunčia signalą, kad, kol tęsiasi smūgiai jo teritorijoje, jokia jūrų prekyba nėra saugi. Pagrindinis šios strategijos svertas – energijos rinkų trikdymas, kuriam Iranas turi tiesioginę geografiją ir įtaką.
Taip pat skaitykite:
Naftos kainų šokų istorija
Nors 200 JAV dolerių už barelį skamba kaip sunkiai įsivaizduojama suma, istoriškai naftos kainos prie panašių lygių yra priartėjusios, jei skaičiuojama atsižvelgiant į infliaciją.
Didžiausia nominali kaina buvo fiksuota 2008 m. – apie 147 JAV dolerius už barelį. Tuomet kainas kėlė baimės dėl „piko naftos“ (peak oil) ir spekuliacijos, prieš pat pasaulinę finansų krizę. Perskaičiavus pagal 2026 m. infliaciją, 2008 m. pikas atitiktų maždaug 211 JAV dolerių už barelį.
Ankstesni ryškūs šokai, tokie kaip 1973–1974 m. arabų naftos embargas ir 1979 m. Irano revoliucija, lėmė atitinkamai keturgubą ir dvigubą kainų augimą, palyginti su ikikriziniais lygiais.
1980 m. kainos pasiekė apie 39,50 JAV dolerio nominaliai, o tai šiandienos verte būtų maždaug 160 JAV dolerių.
Vis dėlto dabartinė krizė susijusi su rizika, kad vienas svarbiausių pasaulio jūrinių „butelio kakliukų“ gali būti fiziškai blokuojamas. Tai didina tikimybę, kad kainos galėtų šauti ypač staigiai.
Rinkų reakcija ir atsargos
Teksto rengimo metu „Brent“ rūšies nafta kainuoja kiek daugiau nei 100 JAV dolerių už barelį – tai ryškus šuolis, palyginti su maždaug 60 JAV dolerių lygiu, matytu vasario viduryje, dar prieš prasidedant karui su Iranu.
Tarptautinė energetikos agentūra mėgino stabilizuoti rinką, koordinuodama didžiausią istorijoje strateginių atsargų išleidimą. Tačiau tęsiami Irano smūgiai prieš naftos infrastruktūrą ir tanklaivius šį poveikį daugiausia neutralizavo.
Draudikams atšaukiant karo rizikos draudimo apsaugą, o laivybos bendrovėms nukreipiant laivynus kitais maršrutais, rinka išlieka ypač įtempta.
Jei Hormūzo sąsiaurio blokada užsitęstų, 200 JAV dolerių riba gali iš politinio grasinimo virsti vis labiau tikėtinu scenarijumi.
Neseniai paskelbtoje „Oxford Economics“ ataskaitoje nurodyta, kad 140 JAV dolerių už barelį yra slenkstis, kuriam pasiekus pasaulio ekonomika gali nusvirti į lengvą recesiją. Tokiu atveju iki metų pabaigos pasaulio BVP sumažėtų 0,7%, o Jungtinė Karalystė, euro zona ir Japonija patirtų ekonomikos susitraukimą.
