Pažvelgę į pilnatį giedrą naktį, matome paviršių, kurį per maždaug keturis milijardus metų daugybę kartų „daužė“ kosminiai smūgiai.
Tamsios Mėnulio dėmės – tai milžiniški baseinai, išmušti tokių galingų susidūrimų, kad jie keitė viso dangaus kūno reljefą. O šviesesnės aukštumos nusėtos krateriais – vienas šalia kito, tarsi sustingę įrašai apie senovines kolizijas, įvykusias gerokai anksčiau, nei Žemėje pasirodė žmonės.
Skirtingai nei Žemėje, Mėnulyje nėra orų, kurie išlygintų nelygumus: nėra upių, kurios užpildytų įdubas, ir nėra vėjo, kuris sušvelnintų aštrius kraštus. Kas į jį trenkiasi, tas ir lieka.
Tokie bombardavimai nėra vien praeities istorija – Mėnulis yra daužomas ir dabar. Į neapsaugotą jo paviršių kasdien sminga įvairaus dydžio kosminės uolienos, palikdamos naujus kraterius vietovėje, kurioje beveik nevyksta erozija.
Apie tai žinome, tačiau retai pavyksta užfiksuoti pasekmes taip greitai ir taip tiksliai.
Taip pat skaitykite:
2024 metų vėlyvą pavasarį į Mėnulį trenkėsi reikšmingas objektas. Neįprastai dideliu greičiu judėjusi kosminė uoliena Mėnulio paviršiuje išmušė maždaug 225 metrų skersmens kraterį – tai prilygsta maždaug dviem futbolo aikštėms, sustatytoms galais.
Dėl „NASA“ zondo „Lunar Reconnaissance Orbiter“ kameros mokslininkai galėjo palyginti kadrus, darytus prieš smūgį ir po jo, ir detaliai ištirti rezultatą.
Iki šio atradimo didžiausias per visą „LRO“ misiją aptiktas naujai susiformavęs krateris siekė vos 70 metrų skersmenį. Naujas radinys yra daugiau nei tris kartus didesnis.
Modeliai rodo, kad tokio masto smūgis konkrečioje Mėnulio vietovėje turėtų įvykti tik maždaug kartą per 139 metus. Todėl faktas, kad krateris aptiktas netrukus po susidarymo, laikomas išskirtine sėkme.
Pats krateris yra piltuvo formos, apie 43 metrų gylio, o jo sienos tokios statžios, kad ant jų būtų sunku išsilaikyti. Aplink kraštą mėtosi išmestos uolienų nuolaužos – didžiausi luitai siekia apie 13 metrų.
Taip pat skaitykite:
Smūgio kryptį galima spręsti pagal išsviestos medžiagos pasiskirstymą: manoma, kad kūnas atskrido iš pietų–pietvakarių, pramušė paviršių ir ištaškė medžiagą į šiaurę, suformuodamas būdingą, liežuvį primenantį pėdsaką.
Kraterio viduje komanda aptiko neįprastai tamsių sričių. Tikėtina, kad tai stikliškos uolienos – smūgio metu akimirksniu išlydytos dėl milžiniškos temperatūros ir taip pat greitai sustingusios. Tai tarsi „piršto atspaudas“, rodantis susidūrimą, kuris per milisekundes išlaisvino sunkiai įsivaizduojamą energijos kiekį.
Mokslininkai pabrėžia, kad didžiausia šio atradimo vertė – itin kokybiški „prieš“ ir „po“ vaizdai. Pirmą kartą gautos metro mastelio nuotraukos, leidžiančios palyginti tokio dydžio kraterio vietą prieš susiformavimą ir po jo.
Toks duomenų rinkinys yra ypač retas ir leis patikrinti bei patobulinti modelius, kuriais aiškinamasi, kaip formuojasi krateriai ne tik Mėnulyje, bet ir visoje Saulės sistemoje.
Tyrimas buvo pristatytas 57-ajame Mėnulio ir planetų mokslų susitikime, vykusiame kovą.
