Niekam ne paslaptis, kad ilgas buvimas mikrogravitacijoje daro neigiamą poveikį žmogaus organizmui. Tarp dažniausiai minimų pasekmių – raumenų nykimas, kaulų tankio mažėjimas, taip pat širdies ir kraujagyslių, endokrininės bei nervų sistemų pokyčiai.

Tačiau naujausi duomenys rodo, kad astronautėms gali kilti ir didesnė kraujo krešulių susidarymo rizika.

Tai dar kartą primena, jog iki šiol didžioji dalis žmogaus sveikatos kosmose tyrimų buvo atliekama su vyrais. Vis daugiau moterų dalyvaujant kosminėse misijose, būtina plėsti tyrimus ir įvertinti galimas su lytimi susijusias sveikatos rizikas.

Būtent tai paskatino atlikti naują tyrimą, kuriame nagrinėta, kaip mikrogravitacija veikia kraujo krešėjimą, ypatingą dėmesį skiriant moterims.

Tyrime dalyvavo 18 moterų, kurios penkias dienas dalyvavo vadinamajame „sausosios imersijos“ bandyme. Šio bandymo tikslas – įvertinti potencialiai gyvybei pavojingų kraujo krešulių susidarymo riziką. Gauti rezultatai patvirtino ankstesnius įrodymus, kad moterims gali būti didesnė veninės tromboembolijos rizika, o galimu pagrindiniu mechanizmu įvardytas padidėjęs kraujo krešumas (hiperkoaguliacija).

Tyrimui vadovavo „Simon Fraser“ universiteto Aviacijos ir kosmoso fiziologijos laboratorijos komanda. Ji reguliariai bendradarbiauja su „Canadian Space Agency“ (CSA) ir kitomis tarptautinėmis kosmoso agentūromis, siekdama įvertinti kosminių skrydžių poveikį astronautų organizmui.

Žemėje kraujo krešuliai dažnai siejami su vyresniu amžiumi, tačiau jie gali pasireikšti ir jaunesniems žmonėms. Dėl gravitacijos krešuliai paprastai formuojasi kojų venose – sutrikdo kraujotaką ir sukelia skausmą bei tinimą. Kartais krešulys gali nukeliauti į plaučius ir sukelti gyvybei pavojingą plaučių emboliją, o taip pat padidinti infarkto ar insulto riziką.

Vienas svarbus aspektas – krešuliui susiformavus kojoje, dažniausiai lieka daugiau laiko kreiptis pagalbos, kol jis pašalinamas arba kol organizmas jį suardo. Tačiau mikrogravitacijoje kraujas labiau kaupiasi galvos srityje, o kartais ir pėdose, todėl susidaro sąlygos, didinančios krešulių tikimybę.

„Mes nustatėme, kad kosmose kraujo krešuliai dažniau formuojasi jungo venoje. Iš ten jiems nereikia toli keliauti, kad pasiektų plaučius ar širdį ir sukeltų rimtą medicininį įvykį. Kosmosas – ne ta vieta, kur norėtum, kad taip nutiktų. Dabar, kai žinoma, jog tai įmanoma, tokie atvejai dažniau įtraukiami į standartinius stebėsenos veiksmus“, – teigė Blaber.

Pirmosios užuominos, kad astronautėms gali grėsti didesnė krešulių rizika, pasirodė 2020 metais, kai Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) vienai astronautei netikėtai susidarė krešulys jungo venoje.

Naujajame tyrime mokslininkai realiuoju laiku vertino krešėjimo reakcijas 18 sveikų moterų per penkias dienas, joms būnant sausosios imersijos rezervuare. Tai vandens vonia su vandeniui nepralaidžia plėvele, leidžiančia savanorei išlikti sausai, bet kartu „plūduriuoti“ – taip imituojamas nesvarumo jausmas.

Dalyvių duomenys analizuoti taikant rotacinę tromboelastometriją (ROTEM) – metodą, leidžiantį matuoti, kaip greitai susidaro krešulys ir kaip vystosi krešėjimo procesas. Taip pat tirtas menstruacinių hormonų lygis, tačiau nustatyta, kad šie hormonai krešėjimo rodikliams poveikio neturėjo.

Pagrindiniai rezultatai parodė, kad mikrogravitacijoje krešėjimo pradžia užtrunka ilgiau, tačiau procesui prasidėjus krešuliai formuojasi sparčiau. Be to, susidarę krešuliai pasižymėjo didesniu tvirtumu ir stabilumu nei tie, kurie paprastai stebimi pacientams Žemėje.

„Žinome, kad Žemėje vyrų ir moterų krešėjimo ypatumai gali keistis su amžiumi, tačiau turime mažai informacijos, ar šie skirtumai išliktų kosmose. Mikrogravitacijos aplinkoje nustatėme, kad moterims prireikė daugiau laiko, kol kraujas pradėjo krešėti. Vis dėlto pradėjus krešėti, krešulys susiformavo greičiau ir buvo stabilesnis, todėl jį suardyti buvo sunkiau“, – sakė Blaber.

Nors po penkių dienų gauti rodikliai patys savaime nebuvo vertinami kaip keliantys tiesioginį pavojų, jie išryškina rizikas įguloms, kurios ilgesnėse misijose būtų toli nuo medicininės pagalbos ar skubios evakuacijos galimybių. Tai rodo, kad būtini papildomi tyrimai, siekiant įvertinti ilgalaikių skrydžių keliamą grėsmę.

Ypač tai aktualu įguloms, kurios ateityje dirbs Mėnulyje pagal „NASA“ programą „Artemis“, taip pat planuojamose misijose į Marsą, kur astronautai kelionėje praleistų ištisus mėnesius. Tyrėjų komanda dabar analizuoja ir lygina rezultatus su sausosios imersijos tyrimais, atliktais su vyrų savanoriais.

Tokie tyrimai turėtų padėti parengti ateities medicininės stebėsenos ir gydymo procedūras, būtinas ilgoms kosminėms misijoms.

Tuo metu kosmoso agentūros jau yra įdiegusios praktiką reguliariai atlikti TKS astronautams jungo venos echoskopinius tyrimus – būtent toks tyrimas atsitiktinai ir padėjo 2020 metais aptikti minėtą krešulį astronautei.