Irano kontroliuojamas Hormūzo sąsiauris, jungiantis Persijos įlanką su Arabijos jūra ir Indijos vandenynu, yra vienas svarbiausių pasaulinės prekybos taškų.

Po Jungtinių Amerikos Valstijų ir Izraelio karo su Iranu laivyba Hormūzo sąsiauryje buvo smarkiai sutrikdyta. Iranas grasina atakomis prieš laivus, o daugelis laivų savininkų dėl saugumo priežasčių vengia plaukti šiuo maršrutu.

Leszekas Kłoda, į pensiją išėjęs jūrų kapitonas, turintis 40 metų patirtį, per Hormūzo sąsiaurį iš viso plaukė keturis kartus. Jis pasakoja, kad tai vyko po dar vieno karo Persijos įlankoje 2003 metais.

Kapitonas skaičiuoja, kad iš Brazilijos jie plaukė aplink Afriką, o tai užtruko apie 15 dienų. Vėliau laukė Adeno įlanka ir įplaukimas į Persijos įlanką. Visa kelionė trukdavo net iki 25 dienų.

„Gabenome geležies rūdą iš Brazilijos į Iraną. Visur matėsi pasibaigusio konflikto pėdsakai – Persijos įlankos vandenyse plūduriavo naftos dėmės, niekur nebuvo žuvų, jos visos buvo žuvusios“, – prisimena kapitonas.

Pasak jo, įgulai labiausiai sunkumų kėlė ekstremalios oro sąlygos.

„Temperatūra buvo tiesiog nepakeliama. Deniai įkaisdavo iki ribos, kai neįmanoma dirbti, o sandarinimo detalės neatlaikydavo slėgio. Ant denio galėjai išmušti kiaušinį ir po kelių sekundžių jis jau būdavo iškepęs. Darėme darbo pertraukas nuo 10.00 iki 16.00 val., bet vis tiek buvo labai sunku“, – pasakoja L. Kłoda.

Jis priduria, kad nors konfliktas tuo metu jau buvo pasibaigęs ir tiesioginės grėsmės nebuvo, baimė įgulą lydėjo nuolat.

Kapitonas primena, jog tarptautinė teisė numato savanoriškumą plaukiant į pavojingus regionus.

„Įgula gali išlipti krante saugiame uoste. Už tokį reisą, žinoma, mokama atitinkamai daugiau, o tarifai taip pat yra reglamentuojami. Pamenu, tuo metu už plaukimą per Hormūzo sąsiaurį buvo galima uždirbti net iki 5 tūkst. dolerių. Tais laikais tai buvo dideli pinigai“, – sako jis.

Pasak kapitono, reisai į arabų šalis buvo susiję ir su griežtais apribojimais.

„Į laivą ateidavo revoliucijos sargybiniai, ieškodavo pornografijos ar alkoholio butelių – tai buvo absoliučiai draudžiama, o už tai galėjo grėsti net mirties bausmė. Buvo svarbu turėti savo maisto, nes ten būdavo tik aviena, o mūsų įgula valgė kiaulieną, kuri taip pat buvo draudžiama. Todėl atsargų turėjo pakakti kelionei iki tikslo ir atgal“, – pasakoja 40 metų patirtį sukaupęs kapitonas.

Jo teigimu, šiandien plaukti per sąsiaurį reikštų itin didelę riziką.

„Žmonės nenori plaukti ten, kur vyksta karas. Laivų savininkai taip pat žino, kad išsiuntus laivą į pavojingą zoną galima prarasti draudimą. Žala ar net laivo praradimas reikštų milžiniškas išlaidas“, – pabrėžia jis.

Hormūzo sąsiauris laikomas vienu pagrindinių įtampos taškų naftos transporto grandinėje. Siauriausioje vietoje jis tėra 33 km pločio. Dėl seklumų ir būtinybės saugiai prasilenkti tanklaiviams eismas organizuojamas dviem maždaug po 3 km pločio juostomis, kurias skiria buferinė zona.

Per sąsiaurį praplaukia nuo penktadalio iki trečdalio pasaulinio jūrinio naftos transporto, taip pat reikšminga dalis gamtinių dujų krovinių. Tai vienintelis jūrinis maršrutas, kuriuo nafta išgabenama iš Irano, Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Bahreino, Kuveito ir Irako.

Konsultacijų bendrovės „Kpler“ duomenimis, 2025 metais per sąsiaurį kasdien praplaukdavo daugiau kaip 14 mln. barelių naftos. Maždaug trys ketvirtadaliai šio kiekio keliaudavo į Kiniją, Indiją, Japoniją ir Pietų Korėją. Kinija, antra pagal dydį pasaulio ekonomika, per šį sąsiaurį gauna apie pusę importuojamos naftos.