Kaspijos regionas perbraižo energetikos žemėlapį: formuojamas naujas naftos kelias į Europą
Kaspijos regionas pastaraisiais metais tapo vienu svarbiausių taškų Europos energetinio saugumo žemėlapyje. Karas Ukrainoje, sankcijos ir dažnėjantys logistikos sutrikimai verčia valstybes bei įmones ieškoti patikimesnių naftos ir dujų gabenimo kelių, kurie nebūtų priklausomi nuo vieno tranzito „butelio kaklelio“.
Baku vykusiame Kaspijos ir Centrinės Azijos naftos prekybos bei logistikos forume rinkos dalyviai kartojo tą pačią žinutę: infrastruktūra šiame koridoriuje turi būti plečiama dabar, nes rizikos kaina jau tapo apčiuopiama. „SOCAR“ atstovai pabrėžė, kad Azerbaidžanas dėl geografinės padėties gali tapti realiais vartais tarp Rytų ir Vakarų, tačiau tam būtinos nuoseklios investicijos į uostus, geležinkelius ir vamzdynus.
„Azerbaidžanas yra tikri vartai judėjimui tarp Rytų ir Vakarų, o investicijos į šią pasaulio dalį yra kritiškai svarbios“, – sakė „SOCAR“ vyresnysis vidutinių distiliatų prekiautojas Anaras Habibas.
Kas yra Vidurinis koridorius
Vadinamasis Vidurinis koridorius jungia Kiniją ir Centrinę Aziją su Europa per Kaspijos jūrą, Pietų Kaukazą ir Turkiją. Energetikos požiūriu tai reiškia galimybę dalį srautų nukreipti per Azerbaidžaną, Sakartvelą ir Turkiją, taip mažinant priklausomybę nuo maršrutų, kuriuos veikia geopolitiniai sprendimai ar karinės rizikos.
Forumo dalyviai daug dėmesio skyrė pagrindiniams vamzdynams ir jų apkrovoms, tarp jų Kaspijos vamzdynų konsorciumui, „Baku–Tbilisis–Džeihanas“ bei „Baku–Supsa“. Kartu akcentuota, kad vien vamzdynų neužtenka: augant krovinių apimtims, kritiškai svarbūs tampa uostų pajėgumai, laivyno atnaujinimas ir greitesni muitinės procesai.
Dujų trūkumo pamokos ir nauji planai
Centrinėje Azijoje vis ryškėja vidaus vartojimo augimas, ypač Uzbekistane, todėl dujų srautų planavimas tampa sudėtingesnis. Rinkos ekspertai kalbėjo apie poreikį kurti naujas jungtis, kurios leistų stabilizuoti tiekimą ir į Europą, ir į kaimynines rinkas, taip pat apie ilgalaikes idėjas sujungti kelias regiono valstybes į bendrą infrastruktūrinį žiedą.
„Petro Council Kazakhstan“ vadovas Assylbekas Jakiyevas atkreipė dėmesį, kad didelė dalis Kazachstano naftos eksporto istoriškai priklausė nuo tranzito per Rusiją, todėl alternatyvūs keliai tampa ne pasirinkimu, o būtinybe. Anot jo, Kazachstanas aktyviai ieško investuotojų ir stiprina bendradarbiavimą su „SOCAR“, kad diversifikacija nevirstų vien deklaracija.
„Apie 80 proc. naftos keliauja Kaspijos vamzdynų konsorciumo vamzdynu, todėl Vidurinis koridorius yra labai svarbus“, – sakė Assylbekas Jakiyevas.
Pagrindinis kelias (~7 600 km):
- Khorgos (Kinijos–Kazachstano siena) – starto taškas
- Per Kazachstano stepes pro Almatą
- Iki Aktau uosto Kaspijos jūros rytinėje pakrantėje
- Tankeriais per Kaspiją iki Baku (Azerbaidžanas)
- Per Pietų Kaukazą pro Tbilisį ir Supsą (Sakartvelas)
- Per Turkiją iki Džeihano uosto Viduržemio jūroje
- Toliau – jūrų keliais į Europos rinkas
Azerbaidžano centrinis vaidmuo
Azerbaidžanas šiame paveiksle išsiskiria kaip mazgas, kuriame susikerta vamzdynai, uostai ir geležinkeliai, leidžiantys naftą bei naftos produktus nukreipti į Juodosios jūros kryptį arba per Turkiją pasiekti Viduržemio jūrą ir Europos rinkas. Šalia fizinės infrastruktūros vis dažniau minimos ir „minkštosios“ priemonės: skaitmeninimas, dokumentų standartizavimas ir muitinės procedūrų suvienodinimas.
Ilgalaikę koridoriaus svarbą didina ir platesnis nestabilumo fonas. Rinkos dalyviai akcentavo, kad pasaulinės energijos tiekimo grandinės jautriai reaguoja ne tik į karinius konfliktus, bet ir į įtampas svarbiuose jūriniuose maršrutuose, todėl sausumos alternatyvos tampa strateginiu draudimu nuo staigių kainų šuolių ir tiekimo sutrikimų.
„Šio vamzdyno saugumas yra tų valstybių saugumas“, – kalbėdamas apie Pietų dujų koridoriaus infrastruktūrą teigė Azerbaidžane veikiančių verslo bendruomenių atstovai.
Bendra išvada, kurią kartojo tiek politikos formuotojai, tiek prekybininkai, paprasta: Kaspijos krypties plėtra sprendžia ne vien transporto klausimą. Tai investicija į Europos energetikos sistemos atsparumą, kai vienas maršrutas ar viena valstybė nebegali nulemti viso žemyno tiekimo stabilumo.
