Iki šio amžiaus pabaigos visos slidinėjimo trasos Alpėse gali būti priverstos naudoti sniego patrankas – tai turėtų skaudžių padarinių vietos gamtai.
Ar 2026 m. Milano–Kortinos žiemos olimpinės žaidynės gali būti paskutinės, vykusios ant natūralaus sniego?
Žaidynės buvo plačiai vertinamos kaip sėkmingos, tačiau sulaukė ir kritikos dėl milžiniškos priklausomybės nuo dirbtinio sniego – organizatorių teigimu, buvo panaudota apie 1,6 mln. kubinių metrų sniego.
Tai prilygsta maždaug 640 olimpinių plaukimo baseinų tūriui.
Patinka mums tai ar ne, tačiau kylanti žiemos temperatūra gali paversti dirbtinį sniegą neišvengiama būtinybe būsimoms žiemos olimpinėms žaidynėms – bent jau Alpėse.
Taip pat skaitykite:
Dirbtinis sniegas laiko žiemos sporto industriją „ant vandens“
Prognozuojama, kad iki amžiaus pabaigos sniego dangos kiekis kalnų grandinėje, kuri driekiasi per aštuonias valstybes, sumažės 25–45 proc.
Tokias prognozes pateikia bendras Kingo koledžo, Oksfordo universiteto Saïd verslo mokyklos ir Trento universiteto tyrimas „The snow must go on: Theorising the climate innovation conundrum in expiring industries“ („Sniegas turi išlikti: klimato kaitos inovacijų paradoksas nykstančiose industrijose“).
Pasauliniu mastu kalnų ir slidinėjimo kurortų rinka prognozuojamu laikotarpiu nuo 2025 iki 2032 m. kasmet turėtų augti 4,4 proc. tempu. Tačiau tyrėjai įspėja, kad iki 2050 m. žemiau nei 1 200 m aukštyje esantys kurortai gali sulaukti žiemų visai be sniego.
Kol kas žiemos sporto sektoriui pavyko atsilaikyti ir išlikti pakankamai gyvybingam, daugiausia dėl dirbtinio sniego naudojimo – taip pat ir per pastarąsias žiemos olimpines žaidynes.
Taip pat skaitykite:
Remiantis tyrimu, apie 90 proc. Italijos slidinėjimo kurortų jau remiasi dirbtiniu sniegu, Austrijoje – apie 70 proc., Šveicarijoje – 54 proc.
„Anksčiau laikytas laikinu sprendimu, techninis sniego gaminimas šiandien tapo struktūrine būtinybe, leidžiančia kurortams veikti net ir tais metais, kai sniego iškrenta nedaug“, – rašoma tyrime. „Platus sniego gaminimo technologijų taikymas atspindi vis labiau įsitvirtinantį suvokimą, kad vien natūralaus snygio nepakanka sniego turizmui išlaikyti.“
Viena iš nedaugelio išimčių Italijoje – kurortai prie aukščiausių ledynų. Pavyzdžiui, Marmolada (3 343 m aukštyje), kuri, vis dėlto, prognozuojama, visiškai išnyks iki 2040 m.
Kokia dirbtinio sniego finansinė, energetinė ir ekologinė kaina?
Dirbtinis sniegas gali išgelbėti žiemos atostogas, bet aplinkai, mokslininkų teigimu, tai – rimta problema.
Sniego patrankoms reikia milžiniškų vandens kiekių, kad būtų galima padengti trasas pakankamu sniego sluoksniu.
Norint 30 cm sluoksniu dirbtiniu sniegu padengti vos vieną hektarą (0,01 km²), reikia apie 1 000 kubinių metrų vandens – tai prilygsta maždaug 20 vidutinio dydžio kiemo baseinų.
Vanduo pumpuojamas iš netoliese esančių upių ir ežerų, taip alinant vietos vandens išteklius, arba imamas iš specialiai įrengtų dirbtinių tvenkinių. Pastarieji taip pat daro didelį poveikį aplinkai, nes jų įrengimui reikia didelės apimties žemės darbų.
Iki 2023 m. vien Italijoje ši industrija buvo sukūrusi 142 tokius tvenkinius, užimančius daugiau nei milijoną kvadratinių metrų.
Be to, dirbtinis sniegas yra tankesnis ir kietesnis nei natūralus. Jis tirpsta lėčiau, todėl dirvožemis labiau susispaudžia, o augalų vegetacija vėluoja.
„Vietinę problemą atidėlioja, bet globaliai ją paaštrina“
Didelis ir anglies dioksido pėdsakas. Pavyzdžiui, Italijoje vien dirbtinio sniego gamybos elektros suvartojimas sukelia apie 24 kilotonas CO₂ ekvivalento emisijų. Prognozuojama, kad su vidutiniu temperatūros kilimu 2 °C šis kiekis padidėtų dar 24 proc., o pakilus 4 °C – 30 proc.
Finansinė kaina taip pat nemenka – nuo 3,50 iki 5 eurų už vieną kubinį metrą dirbtinio sniego.
„Dirbtinio sniego gamyba atskleidžia įtampą tarp trumpalaikio ekonominio atsparumo ir ilgalaikio aplinkos tvarumo“, – sako viena iš tyrimo autorių, Saïd verslo mokyklos tvarumo programos vadovė Juliane Reinecke.
„Kurortų vadovams sniego gamyba – išlikimo klausimas. Tai racionali ir, jų akimis, būtina adaptacija prie klimato rizikos. Tačiau sniego gamyba kelia rimtų ilgalaikio tvarumo abejonių: ji labai vandeniui ir energijai imli, reikalauja sudėtingos infrastruktūros.“
„Kylant temperatūrai, reikia gaminti vis daugiau sniego, kol galiausiai ir to nebeužteks, kad visą sezoną būtų užtikrinta sniego danga.“
„Įmonės skatinamos pirmiausia rūpintis veiklos tęstinumu ir trumpalaikiu atsparumu. Visuomenės, priešingai, priverstos galvoti apie ilgalaikę dekarbonizaciją ir ekologinių ribų neperžengimą. Kai prisitaikymo technologijos yra labai energijai ir ištekliams imlios, jos gali išspręsti (arba atidėti) problemą lokaliai, bet globaliu mastu ją tik paaštrinti. Šį paradoksą ir siekiame parodyti.“
